wwweeeeeeeeee

Saugokis Žaliosios nevidonės. Žvarbią rudens popietę ta panelė ilgu geltonu lietpalčiu nutvers tave už skverno, išsiurbs visus tavo energijos lašelius, nutrauks visas vaizduotės gijas, išleis visas žėrinčias mintis ir subers barzdukams atsiminimus. Kai tavo galvoje liks tik geltona migla, ji kvatodama pranyks salotinėje ąžuoliukų giraitėje. Paskutinį kartą atmes ilgas žalias garbanas ir nė nežvilgtelėjusi atgal žengs iš šios planetos.
Tu gulėsi ant miško samanų nežinia kiek laiko, kol geltonasis rūkas pasklis ne tik tavo viduje, bet ir visoje giraitėje. Kai tu atsitokėsi, net nebandyk ieškoti kelio atgal - gali eiti tik į priekį, klampoti per tirštą geltoną rūką. Nebijok miškinių su spanguolėmis jų samanotose barzdose - tai tik Žaliosios paleisti tavo atsiminimų nešėjai.
Nežiūrėk atgal. Barzdukai tave seka - romiais veidais ir nebylūs, tik jų duslus žingsnių aidas raizgosi lyg nematomas voratinklis.
Tuomet šviežios ir skaidrios mintys ims sruventi tavimi ir už plūs supratimas. Tu klajosi mišku viską matydamas lyg pirmą kartą, viską jausdamas lyg pirmą kartą, viską išgyvendamas kitaip. Bet miškiniai tave pasivis, subers visas spanguoles iš savo barzdų atgal i tavo bedugnes atminties prarajas ,minčių upelis patvins ir vėl taps sraunia upe, kuri subėgs į sidabrinę įdubą gūdžiam miške ir liks tik tyvuliuojantis ramus ežeras.
Tu norėsi dar kartą pajusti jausmą, visišką ramumą, tylumą ir supratimą. Tu ieškosi, o suradęs bandysi pačiupti Žaliąją, bet ji vikri, spruks ir spruks nuo tavęs, kol tu pasiduosi ir paliksi didyjį ežerą tyvuliuoti, karts nuo karto sudrumsčiamą audrų ar palepinamą saulės spinduliais.


Nu vnz, šeip jau užkniso šitą nesamonę rašyt, žinau, kad dar daug trūksta, bet daug laiko jai iššvaisčiau, tai gaila ištrint,o dar ir senas journal užukniso, o ką papasakot - 0. Visas rugpjūtis - šuniui ant uodegos (kaip dramatiška xD ), kaip ir visa liepa bei birželis. Va. Pareiga atlikta xD

Mano išblyškusioji draugė, mirtis išvaduotoja, yra drąsios širdies. Jai smagu joti erdvėje ant įkaitusių armotų sviedinių. Ji čiumpa už pakarpos šnypščią granatą ir juokiasi, kai ji sprogsta ir subyra į skeveldras. Ji šoka su vaiduokliais kapinėse ir nevengia ligoninėse maro palatų, bet ji dreba, priėjusi prie teisingo žmogaus namų slenksčio, priėjusi prie gero žmogaus vartų. Nes ji nenori, kad ją sutiktų su ašaromis, o tyliai džiaugdamiesi, nes ji išlaisvina sielas iš sunkių žemės dulkių ir leidžia joms laisvai, puikiai gyventi erdvėje.
Senoje giraitėje už trobos, kur dar ir dabar liekni baltaliemeniai beržai stiebiasi aukštyn, kad jų lapai viršūnėse gautų pamatyti dangaus šviesą, pasislė pė mirtis. Šioje giraitėje, kuri tada dar buvo jauna ir jos lapija teikė tokį malonų pavėsį, per visą dieną išlaukė mano pamėlusi draugė, bet naktį ji atsistojo pamiškėje balta ir išblyškusi, o jos dalgis žvilgėjo mėnesienoje.
Dabar čia stovėjo mirtis, ir nakties gyviai matė ją. Kas vakarą girdėdavo Bergos žmonės lojant lapę, kuri pranašavo ją atvykstant. Iki pat namų smėlėtais takeliais atsirangė žaltys. Jis nemokėjo kalbėti, bet visi suprato kad jis buvo galingosios pranašas. O obelyje priešais kapitonienės langą ūkavo pelėda. Visa gamta pažįsta mirtį ir virpa jai artėjant.
Pagaliau, išlaukusi visą mėnesį, mano išblyškusioji draugė įsidrąsino ir vieną naktį įžengė į trobą.
Ji tyliai atėjo smėlėtu takeliu, mesdama tamsų šešėlį ant vejos, kur mėnesienoje žvilgėjo rasos lašai. Ji ėjo susikū prinusi kaip nusilpęs ligonis, dalgį laikė paslė pusi apsiausto klostėse, aplink ją plasnojo pelėdos ir šikšnosparniai.

Selma Lagerlöf.
Gösta Berlings Saga.

Niekaip negaliu sustot klausius Queen'ų. Kažkas užėjo. Visą vakarą.Tiksliau visą naktį. Teko garbė perklausyt visus geriausius gabalus. Eilinį kartą įsitikinau, kad Barselona - geriausias. NEREALIAI GRAŽU. IŠ KUR TOKIA MUZIKA PASAULY? Žvengiau, juokiausi, kračiausi, dainavau, tada, galų gale, žliumbiau, tada vėl dainavau, o dabar eisiu miegot. OMG jau 04:08, kaip aš čia taip? BARCELONA
Prisižiūrėjau visokių distrofikų besiskeryčiojančių su gitarom. HAHAHAHAHA. Sapnuosiu košmarus.
Skauda pirštus. Ryt Mamos gimtadienis, teko daryt dovaną. Kadangi vieną dalį jau buvau padarius teko padirbėt prie įrėminimo. SUGAIŠAU 4h, o dar tik įusėjau. KILL ME. Aš taip neplanavau. OMG. 4 h mano trumpo gyvenimo, kurio pusę ir taip pramiegu. OMG. Man negera. Kap ir visada.

Pastaba sau: nepamiršti nusipirkti geltono guašo (dvi savaites neprisiruošiu).

Puiki diena, puikus oras, puiki nuotaika. Ką dar galiu pridėti? Kadangi taip ilgai laikiau senąjį beprotnaminį journal nusprendžiau, kad laikas parašyti ką nors naujo.
Kai prisižiūrėjau visokiu sasuke emo video tai sveikata šiek tiek pašlijo, pasirodo ten biseksualus bernas persirenginėjo xD, kai sužinojau tai žvengiau valandą. Galvos stoge skyles užlipdė kitoki video.
Pagaliau paklausiau bent porą Loreenos McKennitt gabalų iš naujo albumo "Ancient Muse", nors ir tai varganai, nes klausyti teko per YouTube. Bent šis tas. Kai užsivedžiau tai negaliu sustot, jau gal 10x klausiau, bet tokie nerealūs, kad ranka nekyla išjungt... Galiu vieną ir tą patį daryt šimtą kart, bet man neatsibos. Toks jau aš žmogus (?).
Tuoj atostogos ir velykos. Laukiu nesulaukiu. Vakar skambinau tėvui tartis dėl žygio, liepiau traukt aukštaitijos žemėlapius, labai noriu prie Stelmužės ąžuolo, taip seniai buvau, be to ten labai gražios vietovės. Tėvas, savaime suprantama, liko sužavėtas mane užplūdusio pavasarinio entuziazmo, kurio nerodžiau jau ilgiau nei metus. Nieko nelaukdamas griebė žemėlapius ir ėmė planuoti maršrutą, reiks paklaust kaip sekasi. Dar porą mėnesių pavžinėsiu savo senuku, o vasarą, galbūt, pirksiu naują dviratį, nes šitas - per žemas, kad ir kaip būtų gaila, be to yra truputį kitokių smulkių techninių nesklandumų + jis ružavas. Taigi, kad ir kaip gerai jis važiuotų, teks atsisveikinti ir išsiųsti į dviračių kapinyną, o gal mama jo norės? xD
Sekmadienį su Borumiru buvom Raigardo slėny, aplankyti Čiurlionio ir erkių xD. Likimo ironija: Kostuko nematėm, bet erkių tai kaimenės. Kiek einam mišku, tiek an Borio kelnių po tris ar keturias, o ant manęs- nė vienos. Borumiras spiegia ir šokinėja, o tos isikibusios joja ant vargšelio, teko sprigtais numušinėt, nes tas net paliest bijojo xD O jos tokios didelės - gyvulinės, rudos ir bordinės. Fee. Kažin kaip ten Čiurlionis dar gyvas po tuo medžiu? Taigi... Paskui iš upelio gelbėjom skęstantį driežą, vos spėjom, nes jam jau šviesa tunelio gale matėsi gal jis jau gali kalbėt negirdėtom kalbom? O gal jis buvo pakeliui į pragarą už musės žmogžudystę? (Highway to hell (ar kaip te rasosi xD)).
Tai tiek naujienų...
Iš anksto atsiprašau už klaidas, netikrinau xD