Mano išblyškusioji draugė, mirtis išvaduotoja, yra drąsios širdies. Jai smagu joti erdvėje ant įkaitusių armotų sviedinių. Ji čiumpa už pakarpos šnypščią granatą ir juokiasi, kai ji sprogsta ir subyra į skeveldras. Ji šoka su vaiduokliais kapinėse ir nevengia ligoninėse maro palatų, bet ji dreba, priėjusi prie teisingo žmogaus namų slenksčio, priėjusi prie gero žmogaus vartų. Nes ji nenori, kad ją sutiktų su ašaromis, o tyliai džiaugdamiesi, nes ji išlaisvina sielas iš sunkių žemės dulkių ir leidžia joms laisvai, puikiai gyventi erdvėje.
Senoje giraitėje už trobos, kur dar ir dabar liekni baltaliemeniai beržai stiebiasi aukštyn, kad jų lapai viršūnėse gautų pamatyti dangaus šviesą, pasislė pė mirtis. Šioje giraitėje, kuri tada dar buvo jauna ir jos lapija teikė tokį malonų pavėsį, per visą dieną išlaukė mano pamėlusi draugė, bet naktį ji atsistojo pamiškėje balta ir išblyškusi, o jos dalgis žvilgėjo mėnesienoje.
Dabar čia stovėjo mirtis, ir nakties gyviai matė ją. Kas vakarą girdėdavo Bergos žmonės lojant lapę, kuri pranašavo ją atvykstant. Iki pat namų smėlėtais takeliais atsirangė žaltys. Jis nemokėjo kalbėti, bet visi suprato kad jis buvo galingosios pranašas. O obelyje priešais kapitonienės langą ūkavo pelėda. Visa gamta pažįsta mirtį ir virpa jai artėjant.
Pagaliau, išlaukusi visą mėnesį, mano išblyškusioji draugė įsidrąsino ir vieną naktį įžengė į trobą.
Ji tyliai atėjo smėlėtu takeliu, mesdama tamsų šešėlį ant vejos, kur mėnesienoje žvilgėjo rasos lašai. Ji ėjo susikū prinusi kaip nusilpęs ligonis, dalgį laikė paslė pusi apsiausto klostėse, aplink ją plasnojo pelėdos ir šikšnosparniai.

Selma Lagerlöf.
Gösta Berlings Saga.