Saugokis Žaliosios nevidonės. Žvarbią rudens popietę ta panelė ilgu geltonu lietpalčiu nutvers tave už skverno, išsiurbs visus tavo energijos lašelius, nutrauks visas vaizduotės gijas, išleis visas žėrinčias mintis ir subers barzdukams atsiminimus. Kai tavo galvoje liks tik geltona migla, ji kvatodama pranyks salotinėje ąžuoliukų giraitėje. Paskutinį kartą atmes ilgas žalias garbanas ir nė nežvilgtelėjusi atgal žengs iš šios planetos.
Tu gulėsi ant miško samanų nežinia kiek laiko, kol geltonasis rūkas pasklis ne tik tavo viduje, bet ir visoje giraitėje. Kai tu atsitokėsi, net nebandyk ieškoti kelio atgal - gali eiti tik į priekį, klampoti per tirštą geltoną rūką. Nebijok miškinių su spanguolėmis jų samanotose barzdose - tai tik Žaliosios paleisti tavo atsiminimų nešėjai.
Nežiūrėk atgal. Barzdukai tave seka - romiais veidais ir nebylūs, tik jų duslus žingsnių aidas raizgosi lyg nematomas voratinklis.
Tuomet šviežios ir skaidrios mintys ims sruventi tavimi ir už plūs supratimas. Tu klajosi mišku viską matydamas lyg pirmą kartą, viską jausdamas lyg pirmą kartą, viską išgyvendamas kitaip. Bet miškiniai tave pasivis, subers visas spanguoles iš savo barzdų atgal i tavo bedugnes atminties prarajas ,minčių upelis patvins ir vėl taps sraunia upe, kuri subėgs į sidabrinę įdubą gūdžiam miške ir liks tik tyvuliuojantis ramus ežeras.
Tu norėsi dar kartą pajusti jausmą, visišką ramumą, tylumą ir supratimą. Tu ieškosi, o suradęs bandysi pačiupti Žaliąją, bet ji vikri, spruks ir spruks nuo tavęs, kol tu pasiduosi ir paliksi didyjį ežerą tyvuliuoti, karts nuo karto sudrumsčiamą audrų ar palepinamą saulės spinduliais.


Nu vnz, šeip jau užkniso šitą nesamonę rašyt, žinau, kad dar daug trūksta, bet daug laiko jai iššvaisčiau, tai gaila ištrint,o dar ir senas journal užukniso, o ką papasakot - 0. Visas rugpjūtis - šuniui ant uodegos (kaip dramatiška xD ), kaip ir visa liepa bei birželis. Va. Pareiga atlikta xD